2011 m. sausio 19 d., trečiadienis

Trečioji Respublika – mūsų visų bendras reikalas

Akivaizdu, kad Lietuva pateko į aklavietę. Ji ten pateko savo ir nelabai savo valia, o labiau primesta iš šono. Savo iškreipta valia, nes per ilgaamžes okupacijas ir aneksijas yra beveik praradusi savo sielą, o ne savo valia, kai destrukcija mums yra primetama iš nelabai mums gero linkinčių kaimynų – buvusių mūsų imperinių šeimininkų ir asimiliatorių, mūsų kalbos, mūsų rašto ir lietuviškos kultūros draudėjų ir niekintojų. Demokratija, laisvė virsta farsu – dvigubu standartu, antruoju Niurnbergu. Vienas įstatymas tai garantuoja – kitas neigia arba yra dviprasmis ir daugialypis, žodžiu, kaip nedesovietizuotas teismas pageidaus ir neosovietinė nomenklatūra panorės, taip ir bus. Lietuviai atsidūrė ties dilema – būti ar nebūti jiems laisviems, socialiai oriems ir nepriklausomiems nuo blogio garbingiems savo šalies piliečiais, būti saugiems – turėti ateitį. Žmonės neturėdami pragyvenimo šaltinio ir be nuosavybės negali būti laisvi ir naudotis demokratija. Piliečiai šiaip sau iš niekur nieko negali būti nei sąmoningi, nei atsakingi, jei jie neturi galimybių tokiais tapti. Engiamas, išnaudojamas žmogus negali mylėti savo Tėvynės ir būti jos gynėju. Daugybę žmonių yra užvaldžiusi totali baimė, neviltis ir bejėgiškumas. Laisvė ir demokratija, liberalizmas ir įstatymo viršenybė virto demonstracija, lozungu, bet ne gyvu daiktu, realiai veikiančia žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių sistema. Prichvatizuota nuosavybė, prichvatizuotas, kitaip tariant, pagrobtas kitų turtas tapo šventu ir neliečiamu. Tyčia pamirštama europinė tradicija, kad nuosavybė, turtas įpareigoja ir privalo tarnauti visuotinam gėriui(Sein Gebrauch soll zugleich dem Wohle der Allgemeinheit dienen). Tariamų apsukruolių gyvenimas kitų sąskaita tapo valdomos demokratijos gyvenimo norma. Nuvertinta paprasto žmogaus laisvė, žmogaus gyvenimas ir asmenybė. Neosovietija įniko tokius piliečius vadinti vidutinybėmis ir dar žemiau. Tyčiojasi ir žemina eilinius, sąžiningus, atsakingus piliečius, be kurių nėra valstybės.  Per dvidešimt Antrosios Respublikos metų nebuvo sprendžiamos socialinės problemos iš esmės, todėl dabar atsidūrėme socialinėje aklavietėje, socialinėje duobėje ir susipriešinime. Nebežinome ką daryti ir kaip elgtis, pamegdžiojame bala žino ką ir pasimetame įvairiose demagogijose ir auksaburnių pinklėse ir apgavystėse. Eilinis žmogus, eilinis lietuvis arba buvusio Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimo, Lietuvos sąjūdžio ir buvusios „Perestrojkos“ „galiorka“, kažkada per žioplumą atsiskleidusi save nebegali tinkamai naudotis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos socialine chartija, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija dėl neturto, dėl pajamų stygiaus ir sąmoningumo trūkumo, dėl neosovietų dominavimo. Net kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę tapo farsu, kai, neturėdamas pajamų ir pragyvenimo šaltinio, šitos teisės reliai netenki, nors konstituciškai turi. Dėl skurdo ir melo propagandos piliečiai kriminalizuojasi, yra priversti nusikalsti – kriminalizuotis arba tapti nelaisvu, vergu, nors oficialiai įstatymas ir draudžia žmogų, pilietį laikyti vergijoje ar nelaisvėje. Kiekvieno asmens teisė į laisvę ir saugumą praranda prasmę ir tampa farsu, nes jis net pas tėvus į kaimą arba į mamos laidotuves nebeturi lėšų nuvažiuoti arba į pajūrį pailsėti vasarą. Taip pat nedesovietizuoti teismai ir prokuratūra atima piliečio, žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Praėjus dvidešimčiai metų vėl esame priversti kalbėti apie desovietizacija, kai tai jau turėtų būti nonsensu – nesąmone. Praėjus dvidešimčiai metai rinkimai į vietines savivaldybių tarybas virsta parodija, dar vienu farsu ir elito, valdančiosios ekonominės-politinės klasės begėdyste – virsta brežneviniais rinkimais į vietinius neosovietus. Po kurių niekas nesikeičia, o tik pablogėja bendroji socialinė, ekonominė, demokratinė padėtis – gilėja ir taip nežmoniškai gili krizė. Oficialiai, demonstratyviai žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, bet realiai, pasakęs savo nuomonę, savo mintį darbe ar partijoje eilinis, nekilmingas pilietis turi pasitraukti, netekti darbo, išeiti tariamai savo noru ir dar būti prigąsdintų, kad jau vietos Lietuvoje tai jau tikrai nerasi, kaip ir kito darbo tariamai laisvoje Lietuvoje. Vienintelė laisvė tokiu atveju belieka tik išvykimas į užsienį išsigelbėjimui. Arba esi pasiunčiamas tokias problemos spręsti į teismą, kur jau teisybės nelabai ir rasi, nes mažai ten kas jau bevykdo teisingumą ir tai labai brangiai kainuoja – eiliniam žmogui ne pagal kišenę toks teisingumas.

Antrąją Respubliką, pradėjusią labai įspūdingai, drąsiai ir sąlyginai sąžiningai, kaip nacionalinio išsivadavimo respublika, pakirto politinis - socialinis paralyžius ir politinės išdavystės, desovietizacijos atsisakymas, liustracijos netinkamumas ir prichvatizacija. Antrosios Respublikos pradžiai pagrindinę įtaką darė įspūdinga ir universali V.Landsbergio asmenybė, kuri kartu su tauta, ta jos aktyviąją valstybės atkūrėjų dalimi, pasinaudojusi palankia geopolitika, suvienijo tautą Nepriklausomybės siekiui ir kovoms, dideliems darbams, bet vėliau, atkūrus savo valstybę, po pustrečių metų buvo sužlugdyta keistų ir neatsakingų Lietuvos inteligentijos, Lietuvos intelektualų veiksmų ir nelabai sąmoningų ir atsakingų piliečių, laisvuose, demokratiniuose rinkimuose aukščiausią valdžia atiduodant į buvusio transformuoto ir efektingai pritaikyto prie pakitusio pasaulio(to „A World Transformed“), CK rankas. Jam patikima atlikti privatizaciją, kuri buvusiųjų buvo paversta tiesiog „prichvatizacija“. Šitą politinį paralyžių sukėlė begalinis žmogaus egoizmas, jo dvilypė prigimtis, dvipusiškumas ir noras gyventi kitų sąskaita, plėšikaujant ir apiplėšiant silpnesnį po liberalizmo skraiste. Pustrečių metų politikos romantika baigėsi immobilisme – „politiniu paralyžiumi“ ir socialiniu fiasko. V.Landsbergis, būdamas tikru, giliu demokratu - humanistu ir kartu intelektualu, savo bendražygių buvo įvarytas į kampą ir priverstas derintis prie realybės, kurioje dominavo neosovietija. Kad neįvyktų kažkas baisaus, nenuspėjamo ir pragaištingo reiktų pradėti galvoti apie Trečiąją Respubliką, kuri paimtų iš Antrosios Respublikos visa tai, kas buvo geriausia ir drąsiausia ir atmestų tai, kas blogiausia ir išspręstų pagaliau socialines problemas – išeitume iš socialinės aklavietės. Kad neįvyktų alkanos ir nusivylusios minios šturmas reiktų sukurti Trečiąją Respubliką. Lietuvio pasąmonėje gludi kipšiukas, kad mes turėtume stiprų prezidentą, kuris galėtų kontroliuoti vyriausybę - turėti stiprią, vyriausybę kontroliuojančią LR Prezidento instituciją. Bet tai kartu yra ir labai pavojinga, nes mes nelabai gebame išsirinkti mums tinkamą valdžią, o dėl Prezidento galime lengvai apsirikti, kaip jau ne kartą ir apsirikome ir kol kas padėtis čia nesitaiso. Eiliniai piliečiai praranda valstybę. Ją uzurpuoja neosovietai, jų elitas ir intelektualai, demonstratyvusis liberalizmas ir valdoma demokratija, besityčiojantys iš eilinių, dorų Lietuvos piliečių. Tokia padėtis yra apgailėtina ir neteisinga. Nei politiškai, nei ekonomiškai, nei socialiai teisinga ir nelogiška neskaitlingai nacijai, kaip mes. Turime įveikti plintantį savižudybės sindromą. Žinant, kad tikroji „Perestrojkos“ istorija dar negreit bus parašyta, archyvai uždaryti arba sunaikinti, o dalis, aišku, ir tradiciškai suklastoti, kad būtų galima žmones klaidinti ir vedžioti už nosies ir kiršinti. Žinome, kad vienaip ar kitaip istoriją įtakoja daugybė veiksnių, bet labiausiai ją įtakoja politinių realijų kaita, kuri mums apsunkina bandymus suprasti vieniems kitus ir tapti solidariais. Pusiau tiesa, pusiau logika arba nepilnas tiesos sakymas, nepilnas realybės atskleidimas trukdo susigaudyti pasaulio įvykiuose – netolimoje praeityje ir dabartyje. Dabar gi blaškomės tarp rusiškos istorijos versijos ir klydusios vakarietiškos versijos. Dažnai pykstamės ir susipriešiname be reikalo. Ypač vakariečiai klysta dėl Rytų Europos, turėdami daugybė stereotipų ir blogų įpročių – nesubalansuoto egoizmo. Tai yra blogai, bet ir mes, deja, nelabai galime pasitikėti mūsų pačių rinkta valdžia, vadinasi, pačiais savimi ir mūsų istorikais, ypač tais, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį akivaizdžiai melavo ir begėdiškai apgaudinėjo mus. Nacionalinio šališkumo ir klastočių problema sumažėtų, kai istorikai ir jos skaitytojai, ypač politikai, liautųsi laikyti istoriją valstybės politikos įrankiu, nustotų atstovauti Rusijos interesus pačiai Rusijai to nei prašant, nei pageidaujant kartais, o persistengiant, bet tai nerealu. Dedamės esą didesni liberalai nei Vakarų liberalai, didesni rusai nei patys rusai ar lenkai. Jau ir eiliniai piliečiai gali žinoti, kad XX amžiaus istorija suklastota. Be pykčio turėtume ją išmąstyti ir prieiti prie bendros, visaapimančios išvados, prie bendros mūsų idėjos ir įnešti indėlį ne tik į mūsų bendrąją kultūrą, bet ir bendrą Europos istorijos vaizdą ir dabartį, neatmetant nacionalinės istorijos, nes atskiros tautos turi savų skirtumų ir ypatybių, ypač Lietuva. Nelaisvės metais Sovietų Rusijos imperijos standartiniuose istorijos vadovėliuose buvo daug vietos skiriama Čingischano, Tamerlano imperijoms, Kazanės ir Krymo valstybėms, Kaukazo istorijai, senovės graikų, romėnų, skitų istorijoms, bet nieko rimto baltams ir LDK. Istorija buvo šovinistinio pobūdžio ir labai ideologizuota – netikra. Dabar vėl gi nelabai patikima, nes neosovietai daro didelę įtaką čia. Klausimas, ne tik kaip apvalyti politiką, bet ir istoriją nuo dezinformacijos ir hipnozės formų ir tyčinių klastočių? Mums malonu matyti Cosmographia Universalis VII knygos žemėlapyje Europos karalienėje 1550 metų Bazelyje šalia Gallia, Germania, Dania, Vandalia, Polonia, Scythia, Moscovia, Scandia, Livonia ir Lietuvos vardą – Lithuania. Dvidešimto amžiaus istorija kol kas tebėra suklastota. „Perestroikos“ istorija irgi dar neparašyta ir todėl esame šiek tiek akli, o kiti net per daug akli arba užburti ir demonizuoti. Bet visgi XX amžiaus istorijos revizija jau neišvengiamai artėja - nori to kas ar ne, kaip kažkada sex revoliucija. „Perestrojkos“ istorija irgi reiks kažkam visgi parašyti ir pasakyti kai kam karčią ir nemalonią tiesą arba patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Juk dabartinę ir gilesnę krizę sukėlė ne paprasti, eiliniai žmonės, o elitas ir aukščiausio rango specialistai, Brežnevo epochos pirmūnai – valdančioji politinė - ekonominė klasė ir tų pačių eilinių žmonių godumas – visų noras karališkai gyventi, tik nežinia kieno sąskaita. Todėl prieš akis atsiveria galimybė ir eiliniams piliečiams pabandyti atskleisti tiesą ir tik tiesą apie „Perestrojką“ ir jos kainą: The Truth, the Whole Truth, and Nothing but the Truth about the Gains of the Neosoviet Lithuanian Nomenclature and about The Real  Price of „Perestrojka“ for Lithuanian People. Neosovietijos kaina iš tikro yra baisi, kurią mes mokame visi arba su ašara širdy paliekame gimtąją šalelę. Viena iš jų tapo ir dabartinė labai brangi mokesčių mokėtojams valstybinės pedofilijos byla, tapusi kelių Lietuvos šeimų tragedija, košmaru,  į kurią, kaip atrodo, yra įsivėlęs KGB-FSB-VSD, Generalinė prokuratūra ir teismai. KGB agentūra niekur nepasitraukė,  o nuėjo tarnauti Neosovietijai. Be desovietizacijos agentūriniai tinklai gali laisvai veikti visose valstybinėse ir komercinėse struktūrose, įterpdami savo agentus, kur tik nori. Todėl nėra jokios reikšmingesnės ir logiškesnės Lietuvos žmonių rinktos valdžios reakcijos į pedofilijos problemą mūsų Valstybėje. Jokios reakcijos – mirtina tyla, lyg tai liestų juos pačius, juos visus. Tik išsigandęs LR Seimas pripažino, kad Generalinės prokuratūros vadovai netinkamai atliko pareigas, kontroliuodami šios baisios, žmogžudės rezonansinės bylos tyrimą ir nieko nesiėmė iš esmės. Tyla prezidentūroje. Sprendimas, patvirtinantis Seimo Teisės ir teisėtvarkos išvada buvo priimtas iš esmės be kairiųjų partijų, vien drebančiais dešiniųjų balsais. Balsuojant Seime vos ne visa opozicija, atseit, protestuodama dėl kito įstatymo priėmimo procedūrų pažeidimo pasišalino iš posėdžių salės. Mirtina tyla, nes visi archyvai uždaryti ir įslaptinti. Jie jaučiasi esą saugūs, o kas ten bus po šimto metų jiems dzin. O tai leidžia neosovietams teigti, kad demokratija pati savaime nėra didelė vertybė, nes, atseit, demokratiškas Hitlerio triumfas atskleidė tikrąją demokratijos prigimtį. O tada kokią prigimtį atskleidė nedemokratiškas Trockio - Lenino – Stalino triumfas, neosovietų intelektualai nutyli ir dangstosi Rusijos sovietinių archyvų įslaptinimu – tempia gumą, tempia laiką ir dengia save, nuslepia savo negražius darbelius, išdavystes ir atvirą kolaboravimą su priešu? Toliau sau ramiausiai pliekia savo išgalvotas vidutinybes, atseit, siekiančias kažkokio tai teisingumo ir tuo pat metu griaunančias jųjų valstybę, lyg tai eiliniams žmonėms, eiliniams piliečiams valstybė jau nebepriklauso.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą